Protas ir jausmai

Čiumpu žurnalą ir mėlynos spalvos rašiklį. Brūkšteliu juo ant iš puslapio iškritusio lapelio, kad įsitikinčiau, ar veikia. Pamačiusi lapelyje tušinuko nubrėžtą mėlyną liniją ir įsitikinusi, kad šio rašalas dar nėra mirtinai sustingęs, giliai į plaučius įkvepiu kambaryje tvyrančio vanile kvepiančio oro. Žvilgteliu į tuščią, linijomis subraižytą puslapį ir pajudinu kiek apstingusią ranką. Tuomet ši jau tarsi pati daro tai, ką geriausiai ir išmano: braižo ir raito įvairiausias raides, susidedančias į žodžius, vėliau- į sakinius, o galiausiai ir į vieną rišlų tekstą. Rašau nė negalvodama: kartkartėmis nė nesąmoningai. Rašau ne protu- darau tai širdimi. Žinai, kartais širdis rankai padiktuoja tai, ką protas bijo pripažinti. Ir kai pabaigus šitą gražų ritualą, delnais suspaudus žurnalo kraštelius akys ima sekti širdies atliktos išpažinties tekstu, protui nebelieka kitos išeities, kaip tik susitaikyti su popieriuje jau materialiai pateikiama realybe. Su ta realybe, kuria kiekvienu savo kūno milimetru bijojau patikėti. Išskyrus širdimi. Ne, tik ne ja.

Nuo nosies nuimu akis varginančius akinius ir padedu juos šalia ką tik užversto žurnalo. Kavos puodelis, stovintis šalia ir vis dar puspilnis, nebegaruoja. Paliečiu jį ranka ir pajuntu nuo jo nors ir silpnai, tačiau vis dar rusenančią šilumą. Gurgšteliu ir pastatau puodelį atgal ant nedidelio stalelio, prie kurio sėdžiu. Akys nukrypsta į ant sienos pakabintą ir mirtiną kambario tylą savo tiksėjimu trikdantį laikrodį. "Jau vėlu", sukuždu sau. Pakylu nuo stalelio ir, paėmusi nuo šio žurnalą, paslepiu jį giliai stalčiuje. Tik iki kito karto, kai protas ir jausmai vėl ims vienas kitu nebepasikliauti. Pažadu.