Kaimynai

<...>

Tuo tarpu vienu aukštu žemiau, Lukrecijos bute, puodai švilpė jau nuo ankstaus ryto. Kaip ir kiekvieną šeštadienį, į jos namus ketino užsukti jaunasis kaimynas Tomas. Lukrecija kiekvieną kartą vaikino laukė su nekantrumu ir lepino jį tarsi savo anūką. Nereikia stebėtis, juk Tomas buvo vienintelis žmogus, kuris jai tiek daug padeda: nubėga į parduotuvę prekių, kai pačiai paskausta kojas ar iš bibliotekos atneša vieną kitą įdomesnę knygą, o ką jau ir bekalbėti apie tai, kad Tomas- puikus klausytojas, ir tarpusavyje jie visada randa bendrą kalbą. 

Tomas ganėtinai daug laiko praleidžia Lukrecijos bute. Jo namuose visuomet triukšminga, ypač dabar, kai mažiesiems broliams ir seserims prasidėjo vasaros atostogos, ir dienų dienas šie leidžia namuose, keldami triukšmą ir jaukdami kambarius. Lukrecijos namai yra tikra priešingybė: čia ramu (nors kartais ir galima išgirsti, kaip Tomo brolis ir sesuo dvyniai, esantys pora aukštų aukščiau, laksto po namus), švaru, niekas netrukdo užsiimti tuo, kuo nori. Senolės namuose jie dažnai susėda jos erdvioje, šviesioje svetainėje ir visiškoje tyloje skaito. Kartais, kai senolei skauda akis ar pasidaro sunku skaityti, Tomas skaito garsiai. Taip ir slenka jų laikas drauge: tylomis, pagelbėjant vienas kitam.

Lukrecija išgirdo beldimą į duris. Ji žinojo, kas atėjo. Skubiai nusišluosčiusi rankas, ji nuskubėjo prie durų įsileisti savo jaunojo draugo vidun. 

Šiandien Tomas Lukrecijai atnešė dar vieną knygą. 

- Pamaniau, ši jums patiks,- tarė svečias, tiesdamas kaimynei knygą.

Lukrecija padėkojo, paėmusi knygą pervertė ją, padėjo ant koridoriaus spintelės ir nusivedė vaikiną į virtuvę.

Šiandien moteris savo svečiui iškepė jo labai mėgiamų pyragėlių su džemu ir išvirė savo ypatingojo troškinio. Tomui buvo sunku atsispirti močiutės ruošiamam maistui, kadangi jos kepiniai prilygo aukštos klasės restoranuose patiekiamiems valgiams. Neverta stebėtis, nes Lukrecija didžiąją dalį savo laiko praleidžia prie viryklės, vis mėgindama, kas su kuo derės, ir kurdama receptus, kuriuos, paragavę Lukrecijos patiekalų, norėtų pavogti net garbingiausi virtuvės šefai. Taip jau atsitiko, kad tai, ką ji anksčiau privalėjo daryti ir darė su didele panieka, dabar jai yra vienas iš dalykų, be kurių ji vargiai turėtų ką daugiau veikti.

Po pusryčių svečias ir namų šeimininkė, kaip ir kiekvieną kartą Tomui čia apsilankius, sujudo į svetainę. Tačiau šiandien Lukrecija buvo numačiusi šį tą įdomiau, nei knygos. Dar iš vakaro namuose bevalydama dulkes, moteris aptiko senus nuotraukų albumus, kuriuos nekantravo parodyti jaunuoliui. 

Albumai jau buvo sudėti ant stalo.

- Kas čia?- paklausė Tomas.

- Tai mano jaunystės nuotraukų albumai,- atsakė senutė.- Ar neprieštarausi, jei šiandien pavartysime juos?

- Tikrai ne. Man būtų įdomu pamatyti jūsų albumus.- atsakė jaunuolis ir, padėjęs močiutei atsisėsti, pats paėmęs albumus, krestelėjo šalia jos. 

Albumuose buvo matyti galybės fotografijų. Visos jos buvo juodai baltos, ir tik viena kita pasitaikė naujesnė. Tačiau Tomui tai buvo kaip niekad įdomu. Jis įdėmiai įsižiūrėjo į kiekvieną nuotrauką, tarsi mėgindamas užfiksuoti tai, ką jose mato. Beveik visose nuotraukose Lukrecija buvo dar visai jauna, neapsakomo grožio mergina. 

Prie kiekvienos nuotraukos moteris pasakydavo bent po vieną kitą žodį. Buvo matyti, kaip grįžta jos prisiminimai ir su kokiu džiaugsmu ji juos pasakoja. Senelė, ranka braukdama per nuotraukas, atrodo, jautėsi lyg vėl grįžusi į savo jaunystės dienas, kai galėjo keliauti, buvo nevaržoma kaip vėjas, turėjo viską, ko troško. Bepasakojant Tomui savo prisiminimus jai net ištryško ašara. Tačiau tai nebuvo ilgesio ašara. Tai buvo džiaugsmo ašara, to džiaugsmo, kurį ji patyrė savo jaunystės metais. 

- Džiaugiuosi, kad tai išgyvenau,- besišypsodama ir braukdama paskutinę ašarą sukuždėjo Lukrecija.