Nostalgija

Kai buvau maža, tikėjau daug kuo. Pavyzdžiui, kad egzistuoja vienaragiai, kad kitoje televizoriaus ekrano pusėje iš tiesų gyvena tos liaunos princesės su tobulais gyvenimais, tikėjau Kalėdų seneliu ir Velykų zuikučiu, galiausiai tikėjau stebuklais ir lengvu svajonių išsipildymu. Ir verkdavau tik dėl to, kad nežymiai užsigaudavau ar kai mama neleisdavo ilgiau pabūti draugės gimtadienyje. Pamenu, jog dažnai pykdavau kai buvau verčiama kiekvieną vakarą vedžioti šunį, kai būdavo liepta užsidaryti kambaryje atėjus svečiams, kai nebuvo leista žiūrėti norimo filmo ar filmuko. Bet sumeluočiau sakydama, kad nebuvau labai laiminga. Mano gyvenimas, palyginti su kitų vaikų, buvo tikra pasaka. Galbūt todėl dabar televizoriaus ekrane išvydus nelaimingus vaikus man sukyla gailestis ir darosi sunku į tai žiūrėti. 

Prisimenu, kaip mėgau staipytis priešais kameras. Kaip prašydavau tėčio, kad nufilmuotų, kaip aš išmokau iš gumos išpūsti burbulą ar pati pasiėmusi kamerą vaikščiodavau per visus namus, filmuodama kiekvieną daiktą ir pasakodama įvairias istorijas. Kartais nė negaliu patikėti, kad tai buvo taip seniai, nors atrodo, jog buvo tik vakar. 

Negalėčiau apsakyti, kokia laiminga esu turėjusi tokią vaikystę, kokią turėjau. Visi tie žaidimai smėlio dėžėje iki vėlyvo vakaro, geriausių draugių susitarimai niekada neturėti vaikino ir būti visada kartu, čiuožinėjimai nuo kalnelio šaltomis žiemos dienomis sudaro pačius geriausius metus mano gyvenime. Ir už visa tai turėčiau dėkoti tik savo tėvams- be jų manęs nebūtų ir aš nebūčiau tokia, kokia esu dabar.