Kartais žmonės sako, kad viskas kada nors pasimiršta. Deja, drįstu tam prieštarauti. Kai ko tiesiog neįmanoma pamiršti. Pavyzdžiui, tų žinučių, kurios kiaurą naktį sekindavo telefono bateriją ir vargindavo mano akis. Arba tų drovių prisilietimų netyčiomis, kai su geru draugu trindavome savo miestelio gatveles, ir po prisilietimų sekdavęs atsiprašymas, visuomet sukeliantis man šypseną ir klausimą "kodėl atsiprašinėji, juk nieko nepadarei". "Nežinau, įprotis.", atsakydavo. Taip pat dainos. Kad ir po keleto metų išgirdus dainą, kadaise, atrodo, buvusią tokią svarbią, vis dar galiu ją sudainuoti mintinai. O kur dar smulkūs dalykėliai, kurie saugo vis skirtingą prisiminimą ir pažadina jį tuo metu, kada prireikia. Aš paminėjau tik lašelį vandenyne. Tik saulę visoje begalinėje visatoje. Kiekvieno mūsų galvoje tūno milijonai prisiminimų, ir kiekvienas jis, net jei jis panašus tik į tą lašelį vandenyne, negali būti pamirštas. Įsivaizduok savo senatvę. Kaip sėdi sename krėsle, susisupusi į didelę, šilumą skleidžiančią skarą, ir tavo mažasis anūkas priėjęs paprašo tavęs papasakoti jam apie savo vaikystę. O tavo galvoje- išdžiuvęs vandenynas be lašo vandens... Kuomet kiti su džiaugsmu ir pačia nuoširdžiausia šypsena gali papasakoti apie savo vaikystę, jaunystę, apie visus patirtus nuotykius, tu tegalėtum pasijusti tuščias. Negali būti laimingas nepuoselėdamas gerų prisiminimų, nes jie prisideda prie mūsų gyvasties. Puoselėdami prisiminimus ir kas kartą juos prisimindami, taip tarsi pamaitindami juos savo džiaugsmu, stumiame save gyventi toliau. Pamėgink įsivaizduoti žmogų, kuris ką tik vos neatėmė iš savęs brangiausios dovanos- gyvybės, ir to nepadarė tik todėl, kad prisiminė tai, dėl ko jam buvo gera gyventi. Kas suvirpindavo jo kūną iki pat pirštų galiukų. Kas leido jam pamiršti visas problemas, nors minutei nusigręžti nuo negandų ir pasimėgauti šia akimirka. Stebuklas, pamanytum. Bet tokia jau ta tiesa. Net ir toks mažas, kai kuriam galbūt atrodytų, jog nereikšmingas dalykas, gali būti svarbus ir net šiek tiek stebuklingas. Mums tereikia išmokti tai prisiminti. Arba įprasti tai užsirašyti. Tačiau niekada gyvenime negalime versti savęs pamiršti. Išmokim tausoti prisiminimus, nes kada nors, kai mūsų amžiaus skaičius sieks netoli garbingojo šimtuko, galbūt tik tai mums bus telikę gero.
2.jpg&container=blogger&gadget=a&rewriteMime=image%2F*)
Kartais žmonės sako, kad viskas kada nors pasimiršta. Deja, drįstu tam prieštarauti. Kai ko tiesiog neįmanoma pamiršti. Pavyzdžiui, tų žinučių, kurios kiaurą naktį sekindavo telefono bateriją ir vargindavo mano akis. Arba tų drovių prisilietimų netyčiomis, kai su geru draugu trindavome savo miestelio gatveles, ir po prisilietimų sekdavęs atsiprašymas, visuomet sukeliantis man šypseną ir klausimą "kodėl atsiprašinėji, juk nieko nepadarei". "Nežinau, įprotis.", atsakydavo. Taip pat dainos. Kad ir po keleto metų išgirdus dainą, kadaise, atrodo, buvusią tokią svarbią, vis dar galiu ją sudainuoti mintinai. O kur dar smulkūs dalykėliai, kurie saugo vis skirtingą prisiminimą ir pažadina jį tuo metu, kada prireikia. Aš paminėjau tik lašelį vandenyne. Tik saulę visoje begalinėje visatoje. Kiekvieno mūsų galvoje tūno milijonai prisiminimų, ir kiekvienas jis, net jei jis panašus tik į tą lašelį vandenyne, negali būti pamirštas. Įsivaizduok savo senatvę. Kaip sėdi sename krėsle, susisupusi į didelę, šilumą skleidžiančią skarą, ir tavo mažasis anūkas priėjęs paprašo tavęs papasakoti jam apie savo vaikystę. O tavo galvoje- išdžiuvęs vandenynas be lašo vandens... Kuomet kiti su džiaugsmu ir pačia nuoširdžiausia šypsena gali papasakoti apie savo vaikystę, jaunystę, apie visus patirtus nuotykius, tu tegalėtum pasijusti tuščias. Negali būti laimingas nepuoselėdamas gerų prisiminimų, nes jie prisideda prie mūsų gyvasties. Puoselėdami prisiminimus ir kas kartą juos prisimindami, taip tarsi pamaitindami juos savo džiaugsmu, stumiame save gyventi toliau. Pamėgink įsivaizduoti žmogų, kuris ką tik vos neatėmė iš savęs brangiausios dovanos- gyvybės, ir to nepadarė tik todėl, kad prisiminė tai, dėl ko jam buvo gera gyventi. Kas suvirpindavo jo kūną iki pat pirštų galiukų. Kas leido jam pamiršti visas problemas, nors minutei nusigręžti nuo negandų ir pasimėgauti šia akimirka. Stebuklas, pamanytum. Bet tokia jau ta tiesa. Net ir toks mažas, kai kuriam galbūt atrodytų, jog nereikšmingas dalykas, gali būti svarbus ir net šiek tiek stebuklingas. Mums tereikia išmokti tai prisiminti. Arba įprasti tai užsirašyti. Tačiau niekada gyvenime negalime versti savęs pamiršti. Išmokim tausoti prisiminimus, nes kada nors, kai mūsų amžiaus skaičius sieks netoli garbingojo šimtuko, galbūt tik tai mums bus telikę gero. 
Komentarai
Rašyti komentarą