Just note it

Atsivertusi užrašus, kuriuos pradėjau vesti dar 2013-taisiais metais, negaliu suprasti, kur taip greitai bėga laikas. Atrodo, kad tik prieš keletą mėnesių stovėjau knygyne ir rinkausi pačią dailiausią užrašų knygelę, kuriai turėjau patikėti tai, kas man svarbu, kas įdomu, kas paliečia širdį ar išverčia iš koto. Tai neturėjo būti kas nors ypatingai asmeniško, tačiau dabar tikriausiai mirčiau iš gėdos, jei kas nors, nusitvėręs mano paslaptinguosius užrašus, juos perskaitytų. Gal ir keista, nes kai kur mano pačios mintis būtų sunku atskirti nuo to, ką sukūriau ne aš. Joje nėra nieko per daug asmeniško. Nieko tokio, kas galėtų ką nors išprovokuoti ar suteikti pretekstą mane šantažuoti. Visa tai tėra garsių žmonių mintys, gražūs eilėraščiai, piešinėliai, sąrašai, nuotraukos ir viena kita mano asmeninė mintis... Tačiau, pažvelgus iš kitos pusės, visa tai gali pasakyti apie mane daug. Daugiau negu daug. Tai būtų tarsi svetimo žmogaus įsiveržimas į mano mintis. Tarsi svetimo žmogaus žvilgsnis į apnuogintą mane, bandžiusią nesėkmingai nuslėpti tai, kokia aš iš tiesų galiu būti. 

Būdavo, kad nesuprasdavau, kokia aš esu. Kas man gyvenime svarbu, kaip man tai svarbu. Tačiau pradėjus užrašinėti tai, kas man įdomu, kas man nuostabiai gražu, net kas skaudina ar graudina, pasijaučiau bepradedanti pažinti save. Pradėjau pagaliau suprasti tai, kas dedasi mano galvoje ir širdyje. Galiu pasakyti, kad pasikeičiau. Daugeliu prasmių. Ir atrodo visa tai man padėjo padaryti tik mažas, raudonos spalvos žurnalas, kuriam patikėjau daugiau savęs, nei iš pradžių pajėgiau suprasti.

O tiems, kurie sako, kad užrašų vedimas- tik laiko švaistymas, galiu drąsiai pasakyti: jūs nežinote, ką prarandate to nedarydami.