Gyvenimiškos smulkmenos

2016-11-09

Tingiai besivartydama lovoje prisiminiau draugei dar tądien duotą pažadą vakarop susitikti bei nukeliauti paklausyti Vaidos Genytės bei Zbignevo Levickio atliekamų klasikinių kūrinių. Pūkuotas pečius supantis pledas, tyli kambaryje skambanti muzika ir gardi persikiniu pyragėliu kvepianti žvakė ramiai rusenančia ugnele tarsi šnabždėjo man, kad likčiau namuose, savųjų rūmų jaukume. Vis tik, pažadas yra pažadas. Iškeliavau.

Prieš akis laukė trisdešimties minučių kelionė iki sutartos susitikimo vietos.  Užnugaryje palikusi namų duris minutėlei sustojau ir apsidairiau. Jau gerokai aptemęs dangus vėl pabudino manyje dvejonę: "O gal pasilikti?". Tačiau baltos snaigės, taip viliojančiai besisukiojančios ir krintančios ant mano veido, plaukų ir drabužių mano norą likti namuose nustūmė šalin. Aš juk taip dievinu snaiges. 

Neskubėdama žengiau apsnigtu taku, besitiesiančiu visai palei upę. Mano tempas buvo kaip niekad lėtas- negalėjau sau leisti nepasimėgauti sniego čežėjimu po kojomis, batų paliekamais snaigių antspaudais ant šaltos baltos žemės ir purvinai violetiniu dangumi virš mano galvos. Vaizdas, kurį mačiau, buvo pasakiškas- dangus, neilgai trukus turėjęs iš po paslapties šydo leisti išlįsti toms nedidelėms žibančioms žvaigždelėms, buvo nuostabiai violetinis. Šiltai geltona spalva švytintys gatvės žibintai kitapus upės apšvietė ten besitiesiantį taką ir vieną kitą beeinantį žmogų. Visai netoliese, taip pat beveik ant upės kranto stovinti bažnyčia taip pat atrodė įspūdingai- balti varpinės bokštai, apšviesti kuklių geltonų švieselių spindėjo savo paprastumu bei grožiu. Visas šis urbanistinis peizažas mano akims buvo tikra palaima. 

Kaip visada, tą vakarą nenusivyliau nei savo drauge, visada besistengiančia mano vienišės būdo pritvinkusį kūną ištempti į viešumą, nei atlikėjų pasirodymu. Nuo jų atliekamų žymių operų bei įvairių kompozitorių kūrinių, tvirto Genytės balso ir nepaprastų Levickio smuiko gabumų man gerąja prasme šiurpo oda. O kur dar Andrea Bocelli įprastai atliekamas nuostabus kūrinys "Time to say goodbye", vainikavęs renginio pabaigą... 

Ką dargi galėčiau pridurti. Toks gražus vakaras ne kasdien pasitaiko.