Žvaigždės

-Ar kada susimąstai apie žvaigždes?- mąsliu žvilgsniu besižvalgydama po tamsaus dangaus platybes paklausė Ji.

-Ką turi omenyje?- pasitikslino Jis, neatitraukdamas akių nuo taip svajingai atrodančios merginos, dar visai neseniai buvusios tik tolima, nepasiekiama svajone, o dabar jau besidalinančios su Juo savo buvimu.

-Pažiūrėk,- Ji trumputę akimirką žvilgtelėjo į Jį, ranka mostelėjo prieiti arčiau, o galvą kryptelėjo į viršų rodydama, kur Jam derėtų žiūrėti.

Jis priėjo arčiau Jos ir žvilgtelėjo aukštyn. Ketino savo ranka paliesti Jos nugarą, pajusti nuo jos sklindančią šilumą, tačiau vaikiną paralyžiavusi baimė greitai tą ranką patraukė šalin ir paslėpė ją už savos nugaros.

- Jų begalė.- pradėjo kalbėti Ji.- Tik pažiūrėk, kiek jų daug. Ir visos jos kažkam švyti. Kažkam rodo kelią namo. Kažkam suteikia peno svajoti ar įkvėpimo kurti. Iš pirmo žvilgsnio jos tokios mažos ir nereikšmingos... Bet ar tikrai nereikšmingos?- Ji atsisuko į Jį ir pažvelgė į akis. Jis tik gūžtelėjo pečiais, ir Ji vėl sutelkė žvilgsnį į beribes tamsias platumas virš jųdviejų galvų.– Tik pamėgink įsivaizduoti, kad aplink jas, kaip ir aplink mūsų saulę, yra tokios pat planetos kaip žemė, ir kuriose galbūt, kaip ir čia, egzistuoja gyvybė. Tokia, kaip aš ir tu. – Jos žvilgsnis vėl įsmigo į Jo akis. – Galbūt jie ir neatrodo taip kaip mes,- kreivai nusišypsojo ji, tarsi pasišaipydama iš savęs, nors, tiesą pasakius, nė nebūtum galėjęs rasti ko prie jos prikibti.- Galbūt šią akimirką ten kas nors pykstasi. Galbūt dirba. O gal tiesiog stovi po žvaigždėtu dangumi, žiūri į tas begalines erdves jiems virš galvų ir svarsto, ar kažkur, nutolę milijardais mylių nuo jų, gyvena kitos būtybės, galbūt labiau pažengę, o galbūt mažiau. Galbūt jie tiki, kad jie ne vieni, taip, kaip tikiu aš. Tai šiek tiek stebuklinga, nemanai? – jai ištarus šiuos žodžius jos žvilgsnis perskrodė Jį kiaurai.

Akimirką žiūrėjęs į Jos akis bei pajutęs nebegalintis suvaldyti iš kūno bandančios išsiveržti aistros Jis, apsivijęs merginą rankomis, įsiskverbė į jos karštas lūpas. Tą akimirką pasaulis aplink tarytum sustojo. Visa, kas juos supo, šią akimirką buvo tik tuščia erdvė, kosminė begalybė, būties pilna tuštuma, kurioje tik jiedu. Tai buvo akimirka, kai jis žinojo: tai mergina, kurią vieną dieną jis ketina vesti.