Gyvenimas

Tai buvo šiltas, tačiau lietingas ką tik prasidėjusios vasaros rytas. Prabudau gana anksti, mat lietaus lašai jau nuo ankstyvo ryto mušė niekuo jiems nenusikaltusį šio mažo namelio stogą ir jo triukšmingos dejonės būtų buvę itin sunku negirdėti. Atsliūkinusi į virtuvėlę, sujungtą su svetaine, todėl atrodančią didesnę nei iš tiesų yra, nuo nedidelio apvalaus stalelio pačiupau savo dar vakar ten paliktą rausvą puodelį su ant jo pavaizduotu baltu triušeliu, atvėrusi klibančias senos spintelės dureles pačiupau maišelį su džiovintomis mėtomis ir užsiplikiusi arbatos prisėdau ant šiek tiek pakrypusios žydros spalvos taburetės, stovinčios tiesiai po langu, ant kurio nukritę vienas su kitu lenktyniavo dideli lietaus lašai. Virtuvėlė, kurioje sėdėjau, buvo gana vargana: čia tebuvo pora senų spintelių klibančiomis durimis ir vos vietoje besilaikančiais stalčiais, nedidelis ir gana senas šaldytuvas, jau pageltęs nuo atgyventų metų, bet vis dar gerai veikiantis, bei viryklė, taip pat jau gana sena. Netoliese stovėjo ir didelis raudonos spalvos dujų balionas, besirūpinantis, kad rytais turėčiau kaip užsivirinti vandens. Šios nedidelės patalpos sienos buvo padengtos medinėmis lentelėmis, kadaise dažytomis baltai, tačiau dabar, kaip ir visa kita toje virtuvėje, pageltusiomis nuo neatmenamo savo amžiaus. Būtum galėjęs pagalvoti, jog tokia spalva joms buvo parinkta tyčia ir kad tai ne laiko pokštas, pakeitęs jų spalvą, o gerai apgalvotas sprendimas. Šiaip ar taip, gyventi čia buvo įmanoma, ir aš džiaugiausi, jog man pasisekė gauti šį mažą namelį taip pigiai, nors ir maniau jog, šiaip ar taip, jam vis tik reikalingas remontas. Užplikytos arbatos puodelį pastačiau ant siaurutėlės palangės, kuri ant savo nedidelio ploto glaudė ir tokius paklydėlius kaip nedidelė muselė, tikriausiai mėginusi kambaryje pasislėpti nuo vasariškos dienos karščių ir užsilikusi čia nakčiai bei mano skaitymo akinius, jaukiai susisukusius ir ramiai gulinčius ant minkšto nedidelės knygos viršelio, tikriausiai paliktus čia dar vakar po malonios ir gan ilgai trukusios skaitymo valandėlės kieme.

Man jau begeriant antrą puodelį arbatos ir lietui nustojus pliaupti nutariau išeiti į lauką ir į plaučius įkvėpti gryno oro. Niekur neskubėdama, dėdama koją už kojos tipenau lauko durų link. Priėjusi prie sunkių šviesiai rudos spalvos durų pasisukau į šalia jų kabantį didelį veidrodį, tikriausiai vienintelį naują daiktą visame name, kurio kraštus puošė medinis rėmas, raižytas pačiais įvairiausiais ornamentais ir nudažytas balta spalva. Nužvelgiau save. Ilgos, beveik krūtinę siekiančios kaštoninės spalvos garbanos atrodė susitaršiusios kaip niekad: galėtum pagalvoti, jog jau kurį laiką nebuvo šukuotos. Tiesą sakant, jos ir nebuvo: juk turint tokius garbanotus plaukus šukos tampa didžiausiu tavo priešu, jei nenori panėšėti į ką tik išmaudytą ir fenu išdžiovintą pudelį. Nužvelgiau ir visą likusį savo kūną, kurį dengė tik trumputis šilkinis chalatėlis, kuris, tiesą sakant, beveik neturėjo prasmės- visai nešildė ir tik vos pridengė mano gana liauną kūną. Tačiau šį šiltą rytą jokios prasmės jam ir nereikėjo. Pastebėjau, jog nors ir atrodžiau lyg smilga, tačiau vis tiek turėjau apvalius žandukus. „Matyt taip įgimta“, pagalvojau. Žvilgsniu keliaudama savo kūnu žemyn ir pasiekusi pilvą nė pati nejusdama brūkštelėjau per jį ranka. Jis buvo toks pats plokščias kaip ir visada. „Nė nepasakytum“, pagalvojau. Nužiūrėjęs visą mano kūną žvilgsnis grįžo prie veido. Mano didelės žalios akys tąryt atrodė itin guvios, mat buvau puikiai išsimiegojusi ir gerai nusiteikusi sutikti naują dieną. Nusišypsojau sau savo siauromis rausvomis lūpomis, įsispyriau į po veidrodžiu numestus batelius ir stumtelėjusi laukujės duris įsileidau jau po lietaus nedrąsiai iš po debesų lendančią saulę ir jos šilumą į savo namus. Pilnai atvėrusi duris paridenau prie jų nemažą raudoną akmenį, kartą rastą besikapstant žemėje, kad jis prilaikytų duris ir šios neužsivertų, taip leisdamos mano naujiems namams prisipildyti vasariškos saulės šilumos.

Šiek tiek pasivaikščiojusi dar šlapia pieva bei apžiūrėjusi nuostabiai gražiai po langais žydinčius rausvus, baltus bei raudonus bijūnus, susodintus taip, jog atrodo, kad šie palaipsniui blunka, grįžau į namus persirengti. Įžengusi į savo miegamąjį ir daug negalvojusi nuo drabužių kabyklos nusikabinau lengvą žydros spalvos susagstomą suknelę, papuoštą baltais gėlių siluetais. Gyvendama čia negalėjau pasigirti drabužių gausa. Visa, ką turėjau, lengvai sutilpo ant kuklios metalinės kabyklos, papuoštos plastmasinėmis gėlėmis, kad ši nebūtų tokia nuobodi. Čia pat kabėjo ir žalsvas krepšys, dažnais atvejais atstojantis man rankinę. Taigi kukli mano manta šiame nedideliame kambaryje neužėmė daug vietos, jai nereikėjo ir didelės spintos, kuri čia, šiaip ar taip, tikrai nebūtų tilpusi.

Apsirengusi ir grįžusi į virtuvę atsisėdau prie apvaliojo stalelio ir ėmiau svarstyti, ką daryti toliau. Tądien nusprendžiau rimtų darbų nesiimti, mat tai buvo nepaprastai gražus šeštadienis, per kurį tikrai nesinorėjo tupėti prie kompiuterio ir varginti savo akis bei pirštus spaudant kompiuterio klaviatūros mygtukus. Kadangi buvau patikima darbuotoja ir savo darbą visada atlikdavau laiku, pateikusi prašymą dirbti namuose sulaukiau liūdnos gaidos balse iš savo darbdavės ir geros draugės tik dėl to, kad man nebeteks sukinėtis biure ir pietų pertraukos metu su ja bėgti į šalimais esančią kavinę papietauti ir išgerti kavos. Tik dėl šios galimybės dirbti namuose galėjau džiaugtis gyvenimu nedideliame miestelyje ir tik kartkartėmis vėl nuvykti į miestą, iš kurio taip troškau ištrūkti.

Apžvelgus mažą namelio, kuriame gyvenau, virtuvėlę mano žvilgsnis sustojo ties šaldytuvu. Nors ir nepasižymėjau itin geru apetitu ar apetitu apskritai, valgyti, vis dėlto, turėjau, o šaldytuvas, kiek leido atkurti mano atmintis, jau buvo beveik pustuštis. Tad iš nedidelės ant sienos virš stalelio pakabintos lentynėlės, nudažytos puikiai šiam kambariui tinkančia citrinine spalva, pačiupau bloknotą ir rašiklį, neskubėdama susirašiau produktus, kurių reikia nusipirkti, vis atsistodama ir patikrindama spinteles bei šaldytuvą, kol galiausiai su šypsena veide džiaugiantis dėl tokios nuostabios dienos bei žaliuoju krepšiu rankoje užvėriau savo namelio, stovinčio gana atokiai nuo miestelio, duris, ir, atsisėdusi ant dviračio bei rankinę įmetusi į krepšelį, pritvirtintą prie baltos mano transporto priemonės, numyniau ilgu, tačiau stebėtinai tvarkingu ir ne itin akmenėtu žvyrkeliu.

Dviračio pedalus myniau neskubėdama, žvalgydamasi aplinkui po tuščias, kartkartėmis krūmeliais ar medeliais apsodintas pievas, kurių kitapus kelio plytėjo kvapnus ir uogų pilnas miškelis. Tą akimirką pasigailėjau, kad nenusprendžiau pasiimti akinių nuo saulės, mat pastaroji žibino taip, kad buvo gana sunku ką nors įžiūrėti. Tačiau viduryje lauko žydinčių ramunių nepastebėti negalėjau- jų buvo tiek daug, jog atrodė, kad plotas, kuriame jos auga, tėra apsnigta žolė, įtartinai užsilikusi iki vasaros. Akimirkai sustojau pakelėje ir grožėjausi baltuojančia pieva, kol galiausiai nusprendžiau šiek tiek jų parsivežti namo. Paguldžiusi dviratį ant minkšto samanoto pievos pakraščio nėriau į ramunių jūrą ir ėmiau skinti tas gėles, kurios man pasirodžiusios gražiausios. Tai buvo akimirka, kai išgirdau pažįstamą balsą tariant:

-Šiemet jų daugiau nei pernai.

Mano kūnu nuvilnijo netikėtumo virpulys. Pašokusi nuo žemės ir atsisukusi pažvelgti į šio balso savininką, kurio niekaip nepajėgiau atpažinti vien iš balso, pirmiausia išvydau visai šalia manojo dviračio stovintį vaikiną, kurio prieš tai aplinkui nė nepastebėjau. Jis tarsi išdygo iš niekur. Mano žvilgsnį iš karto patraukė jo daili figūra bei lengvo ir gaivaus vasariško vėjelio pustomi tamsūs plaukai. Pastebėjau ir raumeningas jo rankas, kai viena jų kedeno plaukus, kol kita atstojo uždangą jo akims, tą akimirką dar prisimerkusioms nuo itin įsisiautėjusios ankstyvos vasaros saulės. Savo kumštyje jau laikydama užtektinai baltų ramunių atsukau nugarą pastarųjų jūrai ir priėjau prie vaikino, tą akimirką jau keliančio mano dviratį nuo žemės ir besišypsančio man tokia šypsena, kokiai jokia mergina negalėtų atsispirti. Tik priėjusi arčiau galėjau įsižiūrėti į jo akis: jos buvusios žydros lyg skaidrus raudonosios jūros vanduo, banguojančios ir pavojingai traukiančios gilyn. Pažįstamos. Tos akys buvo tokios, kuriose galėjai nė nejuntant paskęsti, nuo jų buvo sunku atitraukti akis ir, tiesą pasakius, tą akimirką to mažiausiai norėjau.

-Ką gi, ir vėl susitikom.- nusišypsojo vaikinas, viena ranka laikydamas mano dviratį, o kitą tiesdamas pagelbėti man išlipti iš kelio pakraštį juosiančio griovelio.

-Taip.- kukliai tariau ir spustelėjau man ištiestą ranką.