Harmony

Sėdžiu prie stalo, klausau muzikos, apžiūrinėju šešiametės pusseserės dovanotus piešinukus ir po truputį doroju gabalėlį torto. Nors už lango ir pliaupia lietus, aš jaučiuosi gerai. Jaučiuosi pilna šilumos, saldumo (kur gi nebūsiu, juk doroju torto gabalėlį) ir jaučiu drugelius po krūtine ir gerklėje. 

Keista, argi ne? Kai pradedi iš tikro gyventi, jausti virpuliukus širdyje ir adrenalino antplūdį kraujuje. Kai įsimyli ir nebežinai, kur pasidėti. Kai priimi visus gyvenimo malonumus. Išnaudoji vasaros naktis ne tik miegui, bet ir šokiam iki ryto ar prasmingiems pokalbiams, o gal tiesiog filmų žiūrėjimui iki tol, kol akys nebegali prasimerki iš patirto nuovargio. Nuostabu kai jauti, kad iš tiesų gyveni, o ne tik egzistuoji tarp prabudimo kiekvieną rytą ir gulimosi į lovą kiekvieną vakarą, kai papildai savo gyvenimą ryškiomis, gal net kartais ir akį rėžiančiomis, spalvomis. 

Baisiausiai malonu, kai gali pasileisti muziką taip garsiai, kaip tik tavo širdis geidžia ir šokti, užsimerkti ir pasiduodi muzikos garsams. Taip pat malonu, kai gali atsistoti ant aukščiausios viršūnės ir matyti viską aplink save. Dar maloniau, kai supranti, kad gyvenimas kažko vertas ir kad daug pasiėmęs, jis grąžina visa tai su kaupu. Kad ir ką jis pasiimtų. 

Kad jausčiausi gerai, man reikia kelių dalykų: atmerkti akis ir įsižiūrėti į tai, kas tikrai gražu, kas sunkiai leidžia atitraukti žvilgsnį; praverti ausis ir išgirsti viską, ką man sako, suprasti kiekvieną man ištartą žodį ar išgirstą garsą; atverti širdies vartelius ir priimti ten žmones, kurie ten ir turėtų būti. Kai visi šie dalykai sukuria harmoniją, tada aš galiu jaustis gerai. Visai kaip dabar. Šią minutę. Šią savaitę. Gal net ir visą ateinantį mėnesį.