Naktinės emocijos

Pasiilgau rudens. Pasiilgau rytų mokykloje, vaizdo pakeliui namo, kai pageltę medžių lapai tiesiai man po kojomis krenta žemyn, kai atrodo tarsi snigtų, tik ne snaigėmis, o lapais. Ir tų jaukių vakarų, kai išsiverdi puodelį arbatos, įsijungi muziką ir pro langą stebi, kaip neišvengiamai plinka medžiai. Kaip dangaus spalva tampa nebe tokia, kaip anksčiau. Kaip vakarinė saulė tampa nebe tokia geltona. Kaip greitai dieną pakeičia vis ilgėjanti naktis. Ir toks malonus pasidaro tas rudeninio lietaus barbenimas, kai susirangiusi ant sofos įdėmiai klausau kiekvieno stuktelėjimo į langą, užsimerkiu ir regiu tai, ką man malonu regėti girdint lietaus keliamus garsus. 

Net švelnus katino prisilietimas rudenį kartais atrodo kitoks. Kupinas daugiau šilumos ir noro prisiglausti. Kupinas meilės ir dėmesio. Ir kai ant stalo dega žvakės, kambaryje vyrauja maloni prieblanda, o tylą jaukia muzikos garsai, tik meilės, šilumos ir prisiglausti norisi. O katinas tam kuo puikiausiai tinka, net jei esi užsitarnavusi tvirtą vienišės titulą. 

Net balos kartais nebetrukdo ir batų visiškai negaila vaikščiot po purvus, kai širdyje jaučiu tą šiltą jausmą, kurį man sukelia prieš pat akis šmežuojantys vaizdai. Ir svorio ant kupros dažnai nebejaučiu, kai eidama po pamokų užsižiūriu į stebuklingą vaizdinį aplinkui. Pasaulis toks mažytis ir metai greit apsisuka ratu, grąžindami mums tai, ko mes taip laukėm. Aš laukiau rudens. Ir jau beveik sulaukiau. Jau ryt galėsiu drąsiai žengti mokyklos koridoriumi ir tyliai tarti, tarsi sau: Labas, rudenėli...