Gyvenimo akrobatai

Šiandien mokykloje, per istorijos pamoką, sėdėjau kiek užsisvajojusi ir beveik negirdėjau, ką šnekėjo mokytoja, nes mano mintys man tuo metu atrodė įdomesnės nei tai, kas vyko pasaulyje Hitlerio laikais. Tačiau viena mokytojos ištarta frazė apie gyvenimą patraukė mano dėmesį. 

"Gyvenimas yra tarsi bedugnė, o kiekvienas žmogus jame- akrobatas, vaikštantis virš tos bedugnės pakabintu cirko lynu. Tik ne kiekvienam pavyksta išlaikyti pusiausvyrą ir nepulti į tą bedugnę." 

Visą likusią pamoką apie tai mąsčiau. Ir kiekviena įsivaizduota situacija man sukėlė pačius įvairiausius vaizdinius galvoje. Savižudybė- žmogaus pasirinkimas nušokti. Gyvybės atėmimas- nustūmimas žemyn, į pačią bedugnės apačią. Kiekvienas teisingas pasirinkimas lygus poilsio stotelei, o kiekvienas neteisingas- rizikingas susvyravimas, bekeliaujant tuo ganėtinai ilgu gyvenimo lynu. Tuomet pagalvojau- ar tas lynas gali išsišakoti, leisti mums pasirinkti, kuriuo keliu eiti? O gal jis tiesus it styga, smulkiai suplanuotas ir be menkiausių nukrypimų? 

Ir mano kupinoje minčių ir apsvarstymų galvoje užgimė dar viena mintis. Mes- ne šiaip sau akrobatai. Mes akrobatai, gavę didžiausią dovaną, kokią tik kas nors gali gauti, bet taipogi gavę ir labai sunkią užduotį: išsilaikyti tiesiai, rasti gyvenimo atramą, padėsiančią įveikti šią ilgą užduotį, bei svarbiausia- privalantys saugoti šią dovaną ir savavališkai jos nenaikinti bei privalantys suprasti, kad daugiau tokios galimybės galime ir nebegauti.