Apsidairyk

Vis dažniau pastebiu, kad mane žavi tokie paprasti dalykai. Pavyzdžiui, kai rytais važiuoju į mokyklą, o viršum miško išnyranti saulė ir baltutėlis rūkas pažemiui atrodo taip svaiginančiai ir stebuklingai... Arba tiesiai priešais akis krentantys tos pačios ryto saulės apšviesti medžių lapai, atrodo, kad krinta lyg sniegas. Dar kaštonai. Nuo pat vaikystės mėgau prisirinkti jų pilnas kišenes. O kur dar vėsus ryto oras, kurio įkvėpus gilyn į plaučius net suskausta. Ir paskutiniu metu pamokose nebegaliu susikaupti. Milijonai minčių sukasi mano nedidelėje, ne itin protingoje galvelėje. Bet susilaikyti neišeina. Ir kam gi, tebūnie...

Žinote, kas man dar atrodo beprotiškai miela ir žavu? Tai, kaip katė kiekvieną dieną, tik man grįžus iš mokyklos, susisukusi miega ant mano minkštų patalų. Kaip garuoja dar karšta arbata mylimame puodelyje. Kaip gražiai žiba kalėdinės lemputės, pakabintos ant mano sienos. Arba kaip medžių viršūnės, kurias galiu matyti per savo kambario langą, kiekvieną dieną darosi vis margesnės.  Viskas šiame pasaulyje man yra taip velniškai gražu, kad retkarčiais sunku atplėšt akis. Galėčiau valandų valandas stebėti bekrentančius medžių lapus, lėtai besileidžiančią vakaro miegui ar jau budinti žmonijos besikeliančią saulę, gulbes, besimaudančias upėje. Tik gaila, kad tas laikas- toks ribotas dalykas. Nors taip norėtųsi turėti jo daugiau...