Popierinė era

Gerą gabalėlį laiko vakar praleidau knygyne rinkdamasi tinkamą žurnalą. Vis neradau to vieno vienintelio: vienas per daug paprastas, kitas- per daug įmantrus; ir vis dėlto, po gana ilgai trukusių ir šiek tiek dvejonių iškankintų minučių išsirinkau patį priimtiniausią mano išrankiam būdui. 

O sesuo vis mindžikavo, vis klausė: "Kam tau tas žurnalas? Koks skirtumas, kaip jis atrodo? Imk bet kurį".

Palikusi to man nepaprastai šiltos aplinkos knygyno duris užnugaryje negalėjau atsidžiaugti nauju pirkiniu. Pirkti žurnalus, kuriuos su savimi nešiosiuosi dar ilgą laiką, man yra bene smagiausias dalykas iš visų. O kurgi dar tas jausmas, kai paėmus į rankas dar naują, ką tik išpakuotą užrašinę, atvertus jos dar nevartytus šiugždančius puslapius kūną užlieja šiluma ir malonumo jausmas...

Beminant savo kulnus pakeliui namo gana šaltu oru, su seserimi šnekučiavomės. Ji manęs paklausė:

- Kam tau ta užrašinė?

- Viskam. Kad užsirašyčiau visus sąrašus, darbus, mintis, priminimus...- atsakiau.

- Bet dabar viską gali užsirašyti telefone. Kam ta užrašinė?- atsakė ji dar vienu klausimu.

- Nes man maloniau rašyti ranka.- nė nesudvejojusi atšoviau.

- Man atrodo, po kelių metų tu būsi vienintelė, kuri dar naudosis užrašine.

- Bent jau būsiu išskirtinė,- nusijuokiau.

- Po kelių metų tu būsi viena iš nedaugelio, kuri turės savo raštą.- samprotavo ji. 

- Taip, tikriausiai.- atsakiau susimąsčiusi. 

Ir galbūt tai tiesia. Juk išmanieji telefonai ir kita technika jau dabar skinasi kelią pirmiau popierinių gaminių. Nors aš ir tikiu, jog mėgstantys rašyti ranka žmonės dar nėra retenybė, visgi klausimas, kiek ilgai dar truks popieriaus era, verčia giliai susimąstyti...